life like latte

Viskas arba nieko

2010-12-03T00:05:00.000-08:00

Visai pamiršau aš tą savo blogą, tikriausiai nebėra stimulo ar reikalo kažką rašyt. Nors kartais ir atsiranda minčių, bet senas geras draugas tinginys neleidžia jų parašyti. :)

Guliu šiltuose pataluose, nors kojos ir rankos siaubingai šąla, bet jaučiuosi, kaip meškutė žiemą savo guolyje! Neskaitant pilvo skausmų, raitančių mane nuo pat ryto, galėčiau sakyti jog gera penktadienio pradžia. Taip noriu šiandien prasiblaškyt, jaučiuos kaip suspausta iš vidaus visokiausiais nurimt neduodančiais dalykais, kasdieną ta tvyranti įtampa, kuri vargina. Labai labai. Man reikia kažkokių naujų paskatinimų, nes be jų aš tikrai prapulsiu... Juk žinau kaip būna. Menkiausia sėkmė man atneša naujo užsidegimo veikt, daryt, nesėdėt, bet, kad pastaruoju metu ir tų mažmožių tik vos vienas kitas pasitaiko. Aš žinau, kad jei tikėčiau, tai galėčiau. Bet kaip lengva yra nugesint tą mano tikėjimą... Kasdien jis toks menkinamas ir darosi toks mažutis mažutis, kad aš net nebežinau ar išvis tikiu. Anksčiau buvo kitaip, anksčiau man nereikėjo kitų nuomonės, nes žinojau, kad AŠ galiu, aš sugebu ir įstengiu. Bet kas per tą laiką pasikeitė? O kad aš žinočiau. Dideli pokyčiai nevyksta tuoj pat, bet kai esi tokia nekantruolė, kaip aš, tai tiesiog sunku palaipsniui save nuteikinėti pozityviai, kada to reikia kasdieną vėl ir vėl ir vėl. Aš per daug erzinuosi reaguodama į aplinkinius ir svarbiausia - man iš tiesų visiškai beverčius žmones, kurie man yra beveik niekas. Aš taip sugeriu tas blogas emocijas, kad turbūt net nebemoku pastebėt tų gerųjų, nes nesitiki, kad jų apskritai dar yra. Aš žinoma daugiausia kalbu apie tą skylę, mokyklą, kuri ryja visų laiką, nervus ir t.t., už jos ribų aš kita ir kitokia, jei vėl nesu paveikta tų visų nesąmonių.

Esu žiauriai laiminga, nes turiu žmogų ne šeip sau, kad turėt, nesijaust vienišai ar panašiai. Visą laiką aš nuoširdžiai mylėjau ir myliu. Norisi stengtis, daryti viską, kas tik džiugintų, bet kai pati jauties nuleidus rankas ir apniūrus, tai savaime pradedi dalintis tuo neigiamumu... Ir vėl tas užburtas ratas, viskas susipina į vieną.

Pamatai kaip gyvena kai kurie aplinkiniai, pasiklausai jų problemų ir tikrai tada pagalvoji kaip iš tiesų gerai gyveni tu. Bet juk kiekvienam savos problemos. Nelabai turiu kuom skųstis iš tikro, apart savo nesugebėjimų daug kam, bet jau į šitą nesigilinsiu, nenoriu galvot apie minusus!

Nu noriu ir aš jau tų gražiųjų jaukiųjų Kalėdų ir švenčių. Ne tiek šventimo, kiek tų smulkmenų, kurios suteikia tiek mielumo visam tam žiemiškam periodui. :)

Pradėjau įrašą, ruošiausi daug gražaus ir nuotaikingo parašyt, bet kaip matau nepavyko, aišku, beveik kaip visada. :D Bet tokios jau tos nuotaikos užklumpa! Nors iš tiesų viskas pas mane dabar yra gerai, taip taip. :)

Tiuriup tiuriup, einu filmą kokį pažiūrėsiu ir, kakava su sausainukais - aš atainu !

xo xo, M

That feeling again

2010-02-28T12:06:00.000-08:00

Atrodo šimtą metų čia nerašiau. Iš tikro, du mėnesiai ne tiek jau ir daug, bet realiai peržvelgus įvykius ir visa kita, pokyčių, kažkokių naujovių tikrai daug.
Ir vėl sekmadienis, ir vėl aš keistai jaučiuos, ir VĖL negaliu suprasti, ko man trūksta. Yra nemažai dalykų, kuriuos norėčiau pakeisti, bet tam reikia laiko, užsispyrimo, drąsos ir to, ko man labiausiai trūksta, ir ko aš labai paisigendu vis labiau ir labiau - valios. Senai žinau, kad jos aš visiškai neturiu, bet nieko nedarau, kad ją ugdyčiau. Žinau, norint jog kažkas pasikeistų, reikia pirma pradėti nuo savęs, bet shit, tai nėra taip paprasta. Žinau ir tai, kad visada nebūna gerai, kažkas turi nutikt ir tokio, kad po to vertintum tą gerą laiką. Bet net nespėji pasidžiaugt juo ir viskas vėl sugriūna kaip domino kauliukai, vienas kauliukas nuverčia kitą, kaip ir viena problema išrutulioja dar kitą, dar didesnę. Kai suvoki, kad viso to kaltininkas esi pats, ir kad galėjo būti kitaip, o ne taip, ta graužatis, ta kaltė taip tave ėda, kol galiausiai kažkaip susivoki jog nieko nebepakeisi. Kas buvo tas, dabar yra taip, o ne kitaip. Kad ir dabar, sėdžiu ir žinau, kad situacija nėra iš gerųjų, reikia padaryt kažką, kad būtų nors kiek geriau, bet ne, aš naiviai viliuosi, kad kaip nors išsisuksiu. Laikau savo pesimiste, bet pati save kartais pagaunu tokiose situacijose, kai naiviai tikiu, jog viskas gali puikiai susidėlioti į savas vietas, išsipręst. Bet koks čia optimizmas, čia tik svajojimas ir galvojimas, kad gal kas nors už mane ištaisys mano klaidas, kurių galėtų ir nebūti, jei tik turėčiau noro ir valios. Kiek minčių mano galvoj, kiek daug noriu pasakyt, bet kartu ir nieko.
Džiaugiuos, kad turiu tokius žmones, kurie nesako, kad viskas yra labai gerai, neišsigalvok, bet pasako tiesą, pasako trūkumus ir nuteikia taip, kad tu nori keisti tai. Gera žinoti, kad esi mylima tokia, kokia esi. Be jokių apsimetinėjimų, kaukių, pataikavimų. Žinot, kad kažkas tave palaiko, tiki tavim ir atkenčia blogas dienas ir akimirkas dar skaudžiau, nei tu pats kenti. Nejaučia kvailo pavydo, nenori tavęs nuvilti ar įskaudinti.
Noriu ir vėl atitrūkti. Išvažiuoti, pasijusti laisvai, nesukaustytai. Atrodo, nieko neveikiu kas išvargintų? Viskas, viskas reikalauja energijos, ypatingai tas laikas, kai nebežinai ko nori, kas esi ir ką darai, ryja tavo energiją kaip niekas kitas. Pati jaučiu tik blogą nuotaiką iš savęs, žinau, kad tai laikina, bet tuo pačiu bijau, kad ne. Gal užteks jau tikėt, kad viskas bus gerai, bet kokiu atveju? Kad reikia imtis veiksmų ir susiimt?

Skanių sapnų,

Xo xo, your weird girl M

Strangely Good Sunday

2009-12-20T07:53:00.000-08:00

Ir iš tikrųjų. Keistai geras sekmadienis ! Paprastai sekmadienių aš nekenčiu, jie man yra pati slogiausia ir niūriausia diena savaitėje, nes žinai, kad rytoj į mokyklą, laukia krūva namų darbų ir šeip, kažkokia keista nuotaika vyrauja namuose. O šiandien jis toooks jaukus ir mielas, kad net nesitiki, kad šiandien sekmadienis. :} Prie geros nuotaikos labai prisideda Kalėdinė nuotaika ir sniegas, kuris nepaprastai džiugina. Dar labai didelis pliusas, kad namų darbų nėra, aplinkinių nuotaikos geros ir nesijaučiu aptingus kaip dažniausiai jaučiuosi sekmadieniais. Džiaugiuos, kad neprasedėjau visą dieną namuose - nuvažiavom su broliu apsipirkt, išgėrėm skaniosios karamelinės makijato kai už lango beperstojo snigo, pakalbėjom ir dienai įėjus į antrąją pusę grįžom į šiltus namus. :} Sudarytas kalėdinis sąrašas ryt/poryt jau bus įgyvendintas, bet žiauriai baisu pagalvot, kas darysis parduotuvėse... Jau šiandien buvo košmaras. Na, per Kalėdas kitaip būti ir negali. Labai užsidegiau noru visiems pirkti dovanas ir pradžiuginti mylimus žmones. :} Kažkaip net pačiai nebesvarbu ką gausiu, svarbu,kad kitam patiktų mano dovana ! Dienoms bėgant vis labiau laukiu Kalėdų ryto pas Aurelijos šeimą , Kūčių vakaro su šeima ir seneliais ir Naujųjų metų nakties, kuri tikiuosi bus leidžiama ne namie... bet manau bet kokiu atveju taip nenutiks. Tik ne namuose. Čia būtų fail'ų fail'as.

Šį kart tiek, begu valgyt šiltutėlės ką tik atvežtos picos. :}

xo xo your christmassy Miglė

Me, myself & I

2009-11-25T15:29:00.000-08:00

Nežinau. Nežinau kas pastaruoju metu vyksta. Manyje, mano galvoje, aplink mane. Jaučiuosi kaip būčiau kurį laiką atitrūkus nuo savo gyvenimo, bet tai išėjo man ne į naudą. Ir atitrūkus, atrodo, niekur nebuvau? Ir vėl pradedu jaustis ne savimi. Ir vėl negaliu suvaldyti savo kompleksų ir nusistaymų prieš save. Kodėl tie susipykimai su savimi kaip kokios ištrūkusios sagos iš palto kartais išlenda į realybę ir trukdo man gyventi? Norėčiau geriau mokėti valdyt save. Pasakyt, įtikint, kad juk nėra taip blogai, kaip tau atrodo, tik tu viena tai pastebi, juk ne tai svarbiausia, tai tik smulkmena ir panašiai. Bet tai nėra lengva. Kaip ir pastaruoju metu man nėra lengva atsipalaiduot. O jei tiksliau-atpalaiduot savo visą minčių gniužulą. Kuris kartais taip užsispaudžia kažkur ir neleidžia laisvai bendrauti, kalbėti, gyventi. Ir verčia mane jaustis blogesne už kitus. Žinau, kad turiu nustoti galvoti tik apie bloga, pažvelgti į apskritai viską pozityviai, bet dievee, kodėl tai nėra taip lengva, kaip gali atrodyt? Noriu nereaguotį viską taip aštriai ir skaudžiai ir dažniau viską nuleist nerimtai, juokais. Žinau, norėt, kaip ir svajot, niekas nedraudžia. Ir kad tik norėjimo neužtenka.

Užtat rytoj, anksti ryte aš jau būsiu pakeliui į Rygos oro uostą ir lauksiu lėktuvo į Švediją.
Į savo mylimąjį miestą, kuris tikiuosi atgaivins mane ir suteiks pozityvių minčiu, gerų emocijų ir laiko.
Bus tikrai, tikrai geras atitrūkimas...

Xo xo, your confused M